vencas

véncas sm. (3) 1. velnias, nelabasis: Eidamas keturpėsčias matė véncą Všt. ^ Lekia kaip vencas su tabaku! Lkš. Čia nė pats vencas nepadės Mrj. O kad jį véncas paimtų! Kt. 2. išdykėlis, nenaudėlis: Véncas vaikas, vė jo nėr namie! KzR. 3. neaiškus daiktas: Kokį čia véncą ma[n] parnešei?! Graž. 4. niekas, tuščias daiktas: Véncą tu gausi LKKXXIX45.

◊ po vencaĩs (vencų̃) toks keiksmas: Po vencaĩs, kas čia šiandien yra! Alk. Po vencų̃! Kas tep daro! Žal. po vénco labai (pabrėžiant): Po vénco gražu! LKKXXIX45.

tegù (ką) vencaĩ Kt sakoma piktai reiškiant nepasitenkinimą kuo: Tegù jį vencaĩ, tokį žmogų! Mrj. Tegù tave vencaĩ! Gž. tráuk (ką) vencaĩ toks keiksmas: Tráuk jį vencaĩ, tą velnią! Žal. vencaĩ neim̃s nieko bloga neatsitiks: Neim̃s vencaĩ – tegu parėkia VšR.

véncas (vencaĩ Mrj) žìno Gž nežinia: O véncas jį žìno, ką jis tę dirba Krok.